Maršrutas

Šiandien suplanuotas maršrutas į tyrimų stotis 20 ir šalia esančią 20A, vėliau – jau ilgesnis perplaukimas į N-6, kuri yra visai netoli jau Rusijos teritoriniuose vandenyse veikiančios naftos platformos. Grįšime pasukę link Nidos priekrante, ir, po paskutinės tyrimų stoties ties Juodkrante, parplauksime į uostą Klaipėdoje. Toks visos dienos planas, beveik 12 valandų laive laboratorijoje „Vėjūnas“. Šiandien esu viešnia ir stebėtoja lyg šveicariškas laikrodis dirbančios komandos: Ovidjaus Stulpino, Gintauto Markevičiaus, Lauros Lauciutės, Arvydo Marcinkevičiaus, Vytauto Prišmonto, Tomo Lenkausko ir dviejų biologių – Grasildos Gudžiūnaitės ir Eglės Markaitytės.

Kurį laiką vyksta pusiau rimtas pokalbis tarp laivo kapitono Gintauto Morkevičiaus ir Hidrologinio skyriaus vadovo Ovidijaus Stulpino, ar pavyks išeiti į jūrą. Pasak kapitono, banga aukšta ir pranešamas lietus, tuo tarpu Ovidijus patikrinęs prognozes tvirtina, kad oras bus geras ir reikia bandyti.

Praplaukiame „Independence“ ir artėjame prie jūros vartų. „Anądien neatrodė, kad vėjas stiprus, bet išėjome pro uosto vartus ir taip bangos ėmė blaškyti laivą, kad teko apsisukti ir grįžti.“ – pasakoja Ovidijus. Planą B turime ir šiandien – jei banga bus per aukšta, tyrimus komanda vykdys Kuršių mariose. Ovidijus planuoja ekspedicijas ir rūpinasi komandos nariais, ypač tokiais prašalaičiais, kaip aš. Sužinojęs, kad nespėjau nusipirkti vaistų nuo supimo, parūpina man tabletę ir liepia tuojau pat išgerti. Tačiau jūra ir man ir ėminių ėmimui gailestinga, banga – iki metro, o tai reiškia, kad yra malonus lengvas supimas, bet dirbti ir stebėti dirbančių kolegų netrukdo.

„Vėjūno“ kasdienybė: kas ką daro

Aš nesu labai originali, kai pasitikslinu, kaip atrodo ta pirmoji tyrimų stotis Nr. 20. Laura juokiasi, kad visi to klausia, įsivaizduodami, kad jūroje yra įtvirtintas kažkoks stulpas. Tyrimų stotis, – tai tiesiog koordinatė, kurią „Vėjūno“ komanda aplanko bent po 4 kartus per metus. Tokių taškų Baltijos jūroje yra 26, o Kuršių mariose – 13.

Iš pirmo žvilgsnio Lauros darbo vieta atrodo kaip svajonių darbas – trys monitoriai stovi ties langu, per kurį visada matai jūrą ir horizontą. Kol plaukiame link pimosios stoties, Laura suveda į informacinę sistemą duomenis apie vakar vykdytus tyrimus ir pasakoja man, kaip ji atsidūrė viename egzotiškiausių ofisų Lietuvoje. Tačiau jau priplaukus pirmąją stotį matau, kaip vyriausioji specialistė virsta jūsų laume, kuri tarsi burtininkė, stebėdama viename iš monitorių vandens parametrus, atdarinėja ir uždarinėja ėminių paėmimo sistemoje talpas vandens mėginiams. Ši magija kartojasi kiekvienoje stotyje, tačiau, kitąsyk, ji jau buria iš kriauklelių Macomų (šie niekuo neišsiskiriantys moliuskai paimami nuo jūros dugno, o juose randamos cheminės medžiagos pasako daug apie jūsros taršą) ir leidžia pasiplaukioti Manta tinklą, kuris pusvalandį plaukia šalia laivo tam tikru nedideliu greičiu ir gaudo plastiko daleles. Beje, pernai atliktų tyrimų duomenimis, visuose mėginiuose plastikų buvo rasta, netgi labai toli nuo kranto.

Svajonių ofisas

Macoma Baltica

Arvydas valdo karuselę arba moksliškai tariant – ėminių paėmimo sistemą. Jos vidury įtaisytas CTD zondas siunčia duomenis į vieną iš Lauros monitorių. Lauros nurodymu Arvydas į tam tikrą gylį nuleidžia visą ėminių paėmimo sistemą. Laura kompiuterio pelės paspaudimu atidaro ir uždaro talpas, kad paimtų vandens mėginį iš tam tikro gylio. Iškėlus šią konstrukciją iš vandens, paeiliui į sunumeruotus buteliukus pilami ėminiai. Tiriamos prioritetinės pavojingos ir pavojingos medžiagos – chromas, varis, cinkas, alavas, vanadis, aliuminis, arsenas, dibutilftalatas, naftos angliavandeniliai – iš viso 54 teršiančios medžiagos ir jų grupės.

Ėminių paėmino sistema

Tuo pat metu laivo centre vyksta paralelinis veiksmas. Tomas leidžia į vandenį integruotą batometrą, kuris paima iš jūros visą sluoksnį vandens (nuo 0 iki 10 m). Eglė įveda nustatymus pulte ir laukia iškylančio įrenginio (integruoto batometro), tuomet abi su Grasilda paimtą vandenį išpila iš batometro ir čia pat laive užfiksuoja fitoplanktoną buteliuke bei nufiltruoja chlorofilą. Kurie keliaus tolimesniems tyrimams į laboratoriją krante. Biologės Eglė ir Grasilda domisi ir tiria biologinius vandens parametrus, todėl kai kuriose stotyse į jūrą metamas 3 m  tinklas, kuris gaudo zooplanktoną (žuvų maistas). Grasilda sako, kad priskaičiuojama apie 2000 fitoplanktono rūšių. Ir su visais ji yra pažįstama, nors kartais pasitaiko ir nepažįstamų rūšių.

Integruotas batometras

Kartu su balastiniu didelių laivų vandeniu į Klaipėdos uostą išpilama svetimų mūsų vandenims gyvybės formų, taip Kuršių mariose įsipatogino krabai. Jie gyvena tam tikroje lokalioje vietoje, prie jachtų klubo, kitur nėra išplitę, bet puikiausiai peržiemoja ir gyvena. Biologiniai tyrimai leidžia įvertinti Baltijos jūros ir Kuršių marių ekologinę būklę. Šiuo metu sugriežtintas balastinio vandens išpilimas – prieš išleidžiant jis turi būti išvalomas.

Po Eglės ir Grasildos į sceną žengia Ovidijus. Jis palaukia, kol gruntotraukis – labai sunkus samtis nusileis iki dugno, pasems grunto ir bus iškeltas ant denio. Tomas meistriškai atidirbęs kiekvieną judesį, pastato pilną gruntotraukį ant guminio kilimėlio. Ovidijus į iš anksto paruoštas talpas semia mėginius. Šie – bjaurios konsistencijos ir dar bjauresnio kvapo. Man paaiškina, kad šioje vietoje yra išpilamas gruntas, kurį iškasa gilindami uostą, jame daug dumblo ir teršalų. Svarbu stebėti ir kontroliuoti tokias vietas, todėl čia yra įrengta tyrimų stotis.

Gruntotraukis

Tik penktojoje stotyje pastebėjau, kad Ovidijus turi dar vieną žaislą – baltą Sekki diską vandens skaidrumui matuoti. Diskas leidžiamas gylyn, kol tampa neįžiūrimas. Tai buvo vienintelis tyrimas, kur ir aš galėjau sudalyvauti pasakydama, ar matosi, ar ne. Diskas tapo nematomas ties 6,5 metrais.

Sekki diskas

Komanda dirba apie valandą, visų veiksmai nušlifuoti iki meistriško tikslumo, vienas kitą supranta be žodžių.

Tądien aplankėme 6 stotis, parsivežėme 4 termosinius krepšius mėginių. Mėginiai jau kitą ryta keliaus į laboratorijos darbuotojų rankas, vėliau rezultatai bus vetinami analitikų ir mokslininkų, kurie jau ne vieną dešimtį metų pagrįstai sako, kad Baltijos jūra, deja, yra viena užterščiausių jūrų pasaulyje dėl savo uždarumo. Vanduo joje lėtai keičiasi, kitaip tariant, sūraus vandens prietaka iš Šiaurės jūros yra nedidelė, o iš upių vis patenka azotu ir fosforu prisotinto gėlo vandens. Šie cheminiai elementai yra puikus maistas dumbliams, jie veši (mes sakome – žydi) ir blokuoja deguonies patekimą į gilesnius vandens sluoksnius, dėl ko plečiasi negyvoji zona Baltijos jūroje, kuri jau dabar yra didesnė nei Lietuvos plotas.

Įspūdžius užrašė Laima Grižaitė.