Diskusijų festivalyje BŪTENT Aplinkos apsaugos agentūra iniciavo diskusiją apie žalumo ir tvarumo nuvertėjimo problemą. Siūlome susipžinti su įdomiausiomis diskusijos ekspertų – Kristinos Maikštėnienės, Rimos Aukštuolytės ir Silvestro Dikčiaus – įžvalgomis bei asmeninėmis patirtimis, kurios gali būti naudingos visiems, besidomintiems, kalbantiems apie ir dirbantiems tvarumo srityje.
Asmeniniai pasirinkimai – ar yra įmonių, kurių produktus diskusijos ekspertai renkasi vien dėl to, kad produktas tvarus?
Kristina Maikštėnienė, ISM Verslo ir vadybos universiteto Verslo vystymo ir tvarumo modulio vadovė, sako, jog ilgalaikio vartojimo, brangesnes prekes perka iš įmonių, taikančių moduliarizacijos principus – nuo modulinių (pakeičiamų dalių) baldų iki modulinių mokymosi paslaugų. Taip pat ji vis dažniau stengiasi išlaikyti, atnaujinti, suteikti naują gyvenimą jau panaudotiems daiktams. Kristina vengia parduotuvių, kurių mažmeninės prekybos plotai verčia dirbtinai klaidžioti taip didinant šansus nusipirkti tai, ko nereikėjo.
Rima Aukštuolytė, Ryšių reguliavimo tarnybos komunikacijos vadovė, pirkdama beveik visada atkreipia dėmesį, ar produktas ekologiškas. Kalbant apie tvarius įpročius ir vartojimo mažinimą, savo pirkinius stengiasi planuoti, pavyzdžiui, maisto produktus jos šeima perka kartą per savaitę.
Klimatologas Silvestras Dikčius pabrėžė, jog renkasi maisto produktus su ES tvarumo sertifikato ženklu.
Privalomos tvarumo ataskaitos – ar jos padarys pokyti versle transformuotis i tvaresnius verslus?
Kristinos Maikštėnienės nuomone, privalomos tvarumo ataskaitos gali būti gera pagalbinė reguliavimo, koordinavimo priemonė. Ataskaitos padeda auginti, skleisti tvarumo žinias. Tačiau tikrai ne ataskaitos privers verslus transformuotis, ieškoti naujų verslo modelių bei pelno ir tvarumo dermės. Pasak ekspertės, savitikslis tvarumo ataskaitų rengimas dalį įmonių, deja, gali išmokyti prisitaikėliškumo ir atbaidyti nuo noro iš esmės transformuotis.
Rima Aukštuolytė taip pat mano, kad ataskaitos labiau skatins laikytis reikalavimų ir tvarumui skirti daugiau dėmesio, visgi tai nėra susiję su transformacija.
Silvestras Dičius prideda, jog 100% tvarumas neegzistuoja, tad kontrole iš viršaus yra vienas iš būdų didinti tvarumą įmonėse.
Pirkėjų įpročiai – kaip galėtume juos pakeisti, kad pagrindinis akstinas pirkti būtų ekologinis, o ne ekonominis?
Kristina Maikštėnienė pabrėžė, kad pirkėjų įpročių keitimas – sudedamoji verslo tvarumo kelionės dalis. Ji pripažįsta, kad ekonominiai motyvai vartotojams visada išliks svarbūs, tad juos derinti su tvarumu teks išmokti.
Silvestras Dikčius antrina šiai nuomonei, pritardamas, kad nelabai įmanoma pakeisti pirkėjo įpročių, nesiremiant ekonomine nauda pirkėjui, nes apeliavimas į sąmoningumą veikia tik labai mažą pirkėjų dalį.
Rima Aukštuolytė siūlo pagalvoti apie kitą kelią – apversti situaciją aukštyn kojomis ir įsivaizduoti, kad ekologiški produktai galėtų kainuoti mažiau, o ne ekologiški ir mažiau tvarūs – daugiau.
Tvarumo komunikacija žiniasklaidoje – kaip kalbėti apie tvarumą, jei šis terminas tapo „nuvalkiotas“?
Kristina Maikštėnienė siūlo prioretizuoti kelis principus: pozityvumą, skaidrumą ir kaltės „neprimetimą” auditorijai. Pasak jos, dar padeda klišių atsisakymas, kruopštus teiginių tikrinimas su specialistais, konkrečios auditorijos tvarumo brandos lygio bei nuostatų pažinimas.
Rima Aukštuolytė pastebi, kad žmonėms dar dažnai atrodo, kad tvarumas – tik tendencija. Tačiau tai, jos nuomone, jau nauja realybė, kuri vis labiau keis mus supančią aplinką. Ji rekomenduoja neakcentuoti žodžio „tvarumas“ ir daugiau kalbėti apie mūsų verslų ir mūsų pačių poveikį aplinkai. Tada gal bus įdomių „atradimų“, jog ne visos veiklos, komunikuojamos kaip tvarios, tokios yra iš tiesų.
Silvestras Dikčius siūlo komunikuoti ne tvarumą kaip faktą, o su juo susijusias veiklas ir gyvenseną, taip pat nebekomunikuoti apie netvarias veiklas, kaip siektiną gyvenimo būdą.
VISĄ DISKUSIJOS ĮRAŠĄ GALIMA PERŽIŪRĖTI ČIA
