Baltijos jūros tarša yra ne tik pajūrio krašto, bet visos šalies problema. Vandenų taršos šaltiniai yra skirstomi į paskliduosius ir sutelktuosius. Pasklidieji apima žemės ūkio veiklą, nesurenkamas lietaus nuotekas, atmosferinę taršos depoziciją, o sutelktoji iš konkrečių taršos šaltinių patenkančią taršą, kurią sudaro miestų ir gyvenviečių nuotekų valyklų, lietaus, pramonės ir gamybinių nuotekų išleistuvų tarša. Reikšmingiausią poveikį paviršiniams vandens telkiniams daro pasklidoji tarša (25%), hidromorfologiniai pakitimai (14%) ir sutelktoji tarša (4%).
Kuršių marių šiaurinė dalis intensyviai naudojama miesto ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto poreikiams. Vienas iš Klaipėdos sąsiaurio (Kuršių marių) sutelktosios taršos šaltinių yra uoste veikiančių įmonių išleidžiamos nuotekos. Pagal Aplinkos apsaugos agentūros išduotus taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK)/taršos leidimus (TL) 2020 metais į Klaipėdos uosto avatoriją 21 įmonė išleido nuotekas 67 išleistuvais: 53 paviršinių, 8 gamybinių (įskaitant aušinimo vandenį) ir 6 komunalinių. Vertinant 2020 metų įmonių su nuotekomis išleistų teršalų kiekius apskaičiuota, kad skendinčių medžiagų išleista 191,10 t, BDS7 - 161,65 t, bendro azoto - 133,40 t, bendro fosforo - 8,15 t. Kitų teršalų (naftos produktų, sunkiųjų metalų ir kt.) bendras kiekis sudarė 5,57 t/metus. Nuotekose buvo rasta pavojingų prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti nutrauktas.
Daugiau informacijos apie sutelktosios taršos apkrovas į Klaipėdos sąsiaurį (Kuršių marias) 2020 metais pateikiama čia.
Aplinkos apsaugos agentūra kartu su Klaipėdos universiteto mokslininkais įgyvendina projektą „Antropogeninio nenutrūkstamo povandeninio triukšmo lygių nustatymas".
Triukšmas – tai įvairaus pobūdžio nepageidaujamas arba žalingas išorinis garsas. Garso bangos gali sklisti ne tik oru, bet ir vandenyje, o sklidimo greitis vandeniu yra beveik penkis kartus didesnis negu jo sklidimas oru.
Jūroje triukšmas skirstomas į foninį arba natūralų triukšmą, sukeliamą vandens dinamikos, bangavimo, trinties su jūros dugnu ir antropogeninį, kurį sukelia plaukiantys laivai, darbai, susiję su uosto veikla, vėjo jėgainių statybos, povandeninių inžinerinių tinklų tiesimas, vykdomi išminavimo darbai, geologinių-geofizinių dugno tyrimai, rekreacinė veikla, pvz vandens motociklai ir mėgėjų žvejyboje naudojami kateriai su galingais varikliais. Impulsinius ir nuolatinio pobūdžio triukšmus generuojančios veiklos jūroje neigiamai veikia jūros žinduolius ir žuvis – pažeidžiama klausa, trikdoma orientacija ir elgsena. Skirtingų rūšių gyvūnų gebėjimas girdėti kinta nevienodai, todėl triukšmo dažnių pokyčiai labai svarbūs siekiant nustatyti potencialiai jautriausias jų rūšis.
Įgyvendindamos Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, šalys pradėjo vykdyti povandeninio triukšmo tyrimus. Siekiama įvertinti esamą lygį ir nustatyti, koks lygis nedaro neigiamo poveikio gyviems jūros organizmams ir visai ekosistemai.
Kur įrengtos matavimo stotys?
Povandeninio triukšmo stebėjimas buvo pradėtas 2022 m. kovo 23 d. Atsižvelgiant į laivybos kelių, planuojamų vėjo elektrinių parkų, potencialių sprogdinimų zonų, jautrių paukščiams ir žinduoliams jūrinių teritorijų ir saugomų teritorijų tinklo išsidėstymą Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir teritorinėje jūroje, triukšmo stebėsenai Lietuvos jūros rajone buvo įrengtos dvi stotys (1 pav.),
Pirmoji matavimo stotis (paveikslėlyje –Nr.1) yra įrengta 55–60 m gylyje skirta stebėti lokalaus masto poveikį – stotelei parinkta intensyvios laivybos (iš / į Klaipėdos uostą) ir numatomos vėjo energetikos plėtros vieta, kur triukšmo poveikis svarbus jūros žinduolių migracijai. Antroji matavimo stotis (paveikslėlyje – Nr. 2) įdiegta 80–90 m gylyje, Gotlando baseinui priklausančioje Lietuvos išskirtinėje ekonomikos zonoje (IEZ) dalyje, skirta regioniniam triukšmo poveikio stebėjimui, kur triukšmo poveikis labai svarbus giliai neršiančioms žuvims.
1 pav. Triukšmo stebėsenos stotys
Kaip tai veikia?
Stebėsenos stotyse įdiegti hidrografiniai plūdurai su dviem įvairiakrypčiais garso matavimo hidrofonais (t.y. daugiakanalis triukšmo registratorius), veikiančiais plačiajuosčiu dažnių diapazonu nuo 1 Hz. iki 200 kHz. Stebėjimo stotys įrengtos nenaudojant metalinių komponentų, kad būtų išvengta nepageidaujamo triukšmo, atsirandančio dėl metalinių dalių trinties. Stebėsena bus vykdoma ne mažiau kaip 12 mėnesių, užrašant sezoninius triukšmo stebėjimo duomenis po maždaug 12–15 savaičių (sezoninis ciklas) tarp privalomų sistemos techninės apžiūros (sensorių apžiūra, baterijų pakeitimas ir kt.) ir duomenų nuskaitymo reisų.
Garso sklidimo sąlygos jūrinėje aplinkoje vertinamos pagal vertikalų garso greičio profilį, kuris priklauso nuo temperatūros ir druskingumo sąlygų skirtinguose gyliuose, jūros vandens sluoksnių susidarymo.
Pirmieji rezultatai
Pirmasis stebėjimo stočių patikrinimas vyko šiemet liepos 4 d. Jo metu surinkti pavasario sezono matavimo duomenys, pakeistos baterijos ir atminties kortelės.
Pirmojoje matavimo stotyje, iškėlus sistemą iš vandens nustatyta, kad visa matavimo stotis buvo paveikta jūroje migruojančių šiukšlių. Plūduras ir akustinė automatinio paleidimo sistema buvo aklinai suvyniota į tankų storo polietileno audeklą. Dėl fizinio jūrinių šiukšlių poveikio buvo sugadintas apatinis hidrofonas.
2 pav. Šiukšlė, apvyniojusi plūdurą ir akustinę automatinio paleidimo sistemą. (Jūros tyrimų instituto specialistų nuotrauka)
Pirminiai rezultatai rodo, kad reikšmingi triukšmo lygio svyravimai (pavieniai pikai) garso slėgio lygio (SPL) laiko eilutėse gali būti interpretuojami kaip reikšmingas antropogeninio triukšmo indėlis į bendrą triukšmo foną, daugiausia susijęs su laivų eismu, o kartais ir su žemo dažnio garsų skleidimu atliekant seisminius-akustinius jūros dugno tyrimus. Stebimos garso slėgio lygio vertės viršija siūlomus ribinius lygius, ypač jūrų kiaulėms (500 Hz dažnių juostoje 111 [dB re 1μPa] jūrų kiaulėms ir 123 [dB re 1μPa] ruoniams), galinčius sukelti jūrų žinduolių elgesio reakciją (pasišalinimą, vengimą).
„Priemonių programos atnaujinimas ir priemonių gerai Lietuvos Baltijos jūros aplinkos būklei pasiekti įgyvendinimas" projekto dalis „Antropogeninio nenutrūkstamo povandeninio triukšmo lygių nustatymas", finansuojama pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos šeštojo Sąjungos prioriteto „Integruotos jūrų politikos įgyvendinimo skatinimas" priemonę „Žinių apie jūros būklę gerinimas".
Daugiau informacijos apie pradėtus tyrimus rasite čia.
Po Antrojo pasaulinio karo tam tikrose išmetimo vietose Baltijos jūroje, pavyzdžiui, netoli Bornholmo baseino, Gotlando gilumos, Gdansko gilumos, Flensburgo fiordo ir Mažojo Belto buvo išmesta apie 40 000 tonų cheminės amunicijos.
Nežinomas kiekis taip pat buvo išmestas pakeliui į sąvartynus, todėl sunku nustatyti tikslias vietas.
Be to, Baltijos jūros dugne taip pat guli nežinomas, bet didelis kiekis įprastinės amunicijos ir nesprogusių šaudmenų, tokių kaip bombos ir minos. Ekspertai skaičiuoja, kad vien Vokietijos jūrų vandenyse skendi apie 300 000 tonų įprastinės ginkluotės.
Panardintų karinių medžiagų konteinerių korozijos būklė nėra žinoma, kyla reali rizika, kad jie ilgainiui suirs, nes kai kurie dabar yra po vandeniu daugiau nei 75 metus. Daugumos cheminių ginklų sudėtyje yra labai toksiškų garstyčių dujų ir kitų cheminio ginklo medžiagų.
Ši situacija kelia grėsmę visoms Baltijos jūros šalims ir besinaudojantiems jūros ištekliais, – ne tik žmonių sveikatai ir jūrų ekosistemoms, bet ir sukelia pavojų jūrų ekonomikos komponentams, pavyzdžiui, laivybai ir žuvininkystei.
Kadangi aktyvus pavojingų povandeninių objektų šalinimas yra sudėtingas ir brangus ir kelia tam tikrą nelaimingų atsitikimų riziką, daugelio nacionalinių institucijų numatytasis sprendimas buvo palikti medžiagą jūros dugne. Tačiau dabar vis labiau sutariama, kad neišvengiamai reikės imtis veiksmų jau dabar ir tvarkyti paskendusią amuniciją.
