Pirmasis puslapis > Teminė informacija > Naujienos > Kodėl vasarą Baltijos priekrantėje žydi vanduo?

 

Kodėl vasarą Baltijos priekrantėje žydi vanduo?

Prasidėjus maudymosi sezonui dažnam pajūrio lankytojui kyla klausimas, „kodėl priekrantėje tiek dumblių?“, „ar vanduo švarus?“, „jaučiamas nemalonus kvapas, kodėl?“, „ar galima maudytis?“.

 Paplūdimys vasaros metu

 

Turbūt ne vienam dažnai tenka girdėti terminą „eutrofikacija“, pasireiškiantį „vandens žydėjimu“. Vandens žydėjimas – tai intensyvaus mikroskopinių dumblių vystymosi, esant palankioms sąlygoms, atspindys. Vasaros metu vandens žydėjimas tapo įprastu kasmetiniu reiškiniu. Žydinčiame vandenyje gausu mikroskopinių dumblių, kurių ypač pagausėja karštomis dienomis, esant silpnam, pastoviam vėjui arba štiliui. Baltijos jūros vanduo dėl didelės antropogeninės apkrovos yra prisotintas maistingosiomis medžiagomis (azoto, fosforo junginiais), o jūros įlankose, lagūnose, tarp jų ir Kuršių mariose, dėl jų uždarumo, apsunkintos vandens apykaitos, šios medžiagos labiau užsilaiko ekosistemoje ir dėl to, lyginant su atviros jūros vandenimis, čia stebimos aukštesnės jų koncentracijos. Maistingųjų medžiagų buvimas vandens telkinyje, viena pagrindinių sąlygų dumblių vystymuisi, nes šios medžiagos yra jų mitybos šaltinis. Daugiausiai šių medžiagų atkeliauja upėmis, o į upes jos patenka su buitinėmis, gamybinėmis, paviršinėmis (lietaus) nuotekomis, iš žemės ūkio laukų ir kt. taršos šaltinių. Apie 25 % nuo bendro azoto kiekio į Baltijos jūrą patenka iš atmosferos. Būtina pažymėti, kad didžiąją dalį vasarinio planktono sudaro atmosferos azotą fiksuojantys dumbliai, kurie tokiu būdu dar labiau papildo šių azoto junginių kiekius jūroje.

 

 

  Baltijos jūros pakrantė ties Melnrage skirtingais dumblių vystymosi periodais

 

 

2006-2012 metų laikotarpiu vasaros sezonu Lietuvos priekrantėje stebėta nežymi bendrojo azoto ir bendrojo fosforo koncentracijų kaita. Labiau išsiskyrė 2012 metai, kai pietinėje Baltijos priekrantėje (nuo pietinio molo iki Nidos) stebėtos mažiausios bendrojo azoto ir fosforo koncentracijos. Lyginant su prieš tai buvusiais 2011 metais čia azoto koncentracijos sumažėjo du kartus, o fosforo – daugiau nei 80 %. Metai iš metų pietinėje Baltijos priekrantėje stebimos mažesnės maistingųjų medžiagų koncentracijos, nei šiaurinėje (nuo šiaurinio molo iki Palangos), nes pastaroji yra nuolatinėje Kuršių marių įtakos zonoje.
Gausiai žydintys mikrodumbliai intensyviai naudoja vandenyje ištirpusį deguonį, perpildo vandenį gyvybinės veiklos produktais, apatiniai dumblių sluoksniai, negaunantys pakankamai šviesos, pradeda pūti. Dėl to pablogėja vandens kokybė: vanduo įgauna nemalonų kvapą, pakinta jo klampumas, pH, sumažėja skaidrumas, kai kada pastebima kritusių žuvų. Dar blogesnė ir akiai nemalonesnė situacija susidaro įlankėlėse, užutekiuose, kur vėjai sustumia planktoną ir vanduo įgauna „košės“ pavidalą. Vėjas gali sunešti žydintį fitoplanktoną į priekrantės zoną arba atvirkščiai, pasikeitus vėjo krypčiai, išnešti į atvirą jūrą. Pastaruoju atveju dienos ar kelių dienų bėgyje gali greitai pagerėti vandens kokybė, vanduo staigiai atvėsti.

 

 

 Akiai nemalonesnė situacija susidaro įlankėlėse ir užutekiuose

 

Priklausomai nuo žydinčių dumblių spalvos ir jų skaičiaus, vanduo įgauna įvairią spalvą: melsvai žalią, gelsvai žalią, pilką, kaštoninę, rudą arba raudoną. Vandens spalva jau pakinta, kai dumblių koncentracija pasiekia 1 mg/l. Vandens žydėjimą sukelia įvairios vandenyje gyvenančios smulkios dumblių rūšys. Tačiau vandens aplinkai pavojingiausios yra tos fitoplanktono rūšys, kurios išskiria į vandenį kitiems organizmams toksiškus gyvybinės veiklos produktus. Gamtinėmis sąlygomis dumblių toksiškumas pasireiškia jiems gausiai vystantis. Kai dumbliai pasiekia tam tikrą tankį, jų suminis toksininis poveikis daug kartų didėja. Kai dumblių biomasė siekia 250 mg/l ir daugiau, išryškėja biologinis užterštumas, tačiau Lietuvos priekrantės monitoringo vietose tokios koncentracijos nebuvo aptiktos.
Fitoplanktone esantis pigmentas chlorofilas a vienas dažniausiai naudojamų eutrofikacijos rodiklių. Chlorofilo a koncentracijos Kuršių mariose ir Baltijos jūroje matuojamos jau ne vieną dešimtmetį ir remiantis jo koncentracijų pokyčiais galima vertinti eutrofikacijos, tame tarpe taršos maistingosiomis medžiagomis, pokyčius. Remiantis šio rodiklio matavimų rezultatais galima spręsti apie vandens telkinių trofinę būklę. Trofiškumas parodo vandens prisotinimą maistingosiomis medžiagomis ir jo biologinį produktyvumą. Esant dideliam dumblių gausumui, jų biomasei, didėja ir trofiškumas. Kuršių marios yra eutrofinės būklės vandens telkinys (kai chlorofilo a kiekis vandenyje yra nuo 10 iki 100 μg/l), kuris tiesiogiai daro įtaką Lietuvos Baltijos jūros priekrantės vandenų būklei. Didžioji dalis medžiagų, patekusių į Kuršių marias, per Klaipėdos sąsiaurį išnešamos į Baltijos jūrą. Baltijos jūros priekrantės vandenys yra žemesnio trofinio lygio - mezotrofinės būklės (kai chlorofilo a kiekis vandenyje yra nuo 1 iki 10 μg/l).

 

Vasaros chlorofilo a koncentracija Baltijos jūros priekrantėje

 

Atsakyti į klausimus pajūrio lankytojui „kodėl taip intensyviai žydi vanduo?“, „kodėl aplinkosaugininkai negali išnaikinti dumblių?“, „ar saugu maudytis žydinčiame vandenyje?“ - ne taip paprasta, nes gamtoje veikia be galo daug tiek gamtinių, tiek žmogaus veiklos įtakotų veiksnių. Aišku tai, jog kaip ir žmogui, kuris stengiasi vasarą ištrūkti iš namų ir kaskart apsilankyti pajūryje, taip ir visai gyvajai gamtai šiltasis sezonas yra palankus augimui, vystymuisi. Todėl maudymosi sezonu brendant į vandenį tenka ištarti „ir vėl vanduo žydi“. Ko gero žmogus individualiai sprendžia ar jam malonu maudytis žydinčiame vandenyje ar ne. Tačiau kasdien priekrantėje situacija vis kitokia, vieną dieną vanduo „švaresnis“, kitą dieną priklausomai, nuo hidrometeorologinių sąlygų, vanduo įgauna intensyvesnę žalią spalvą, ar pasidengia dumblių plėvele.
Dėl didėjančių aplinkosauginių reikalavimų miestų valymo įrenginiams, pramonės įmonėms, žemės ūkiui ir pan., į Baltiją patenka mažiau azoto ir fosforo junginių, tačiau Baltijos jūra yra inertiška ekosistema, joje yra susikaupusios šios medžiagos, dėl savo uždarumo jos vanduo atsinaujina tik per kelis dešimtmečius, todėl dar teks pakankamai ilgai laukti kol galėsime pastebėti pokyčius.
Sumažinus taršą, maistingųjų medžiagų koncentracijas, priekrantės vanduo neišvengiamai žydės labai šiltomis ir ramiomis dienomis. Šie dumbliai yra natūralūs ekosistemos komponentai ir atlieka pirminio producento vaidmenį, juo minta kiti organizmai. Išnykus dumbliams – išnyktų ir ekosistema.